Tuomet buvau dar tik pirmoje klasėje ir, tiesą pasakius, nelabai supratau, kas vyksta, bet man buvo baisu. Atsimenu tėtis sako: „Ir aš važiuoju prie Televizijos bokšto būti kartu su kitais žmonėmis“. Iš Telšių į Vilnių nepaisant to, jog jau buvo vakaras. Man nuo to pasidarė dar baisiau. Dėkui Dievui - grįžo. Nežinau, ar būtent tai man visam gyvenimui įskiepijo meilę Tėvynei, bet žinau, jog laisvė nėra savaime suprantamas dalykas! Kaip ir gyvenimas laisvoje šalyje, kurioje pats turi susikurti sau gerovę, ne visiems yra suprantamas kaip gėris. Bet jau geriau truputį sudėtingesnis gyvenimas laisvoje Lietuvoje, negu iliuzinio gėrio kupinas gyvenimas agresoriaus įtakoje.
